Viešas kreipimasis į portalo Delfi redakciją
Visuomenės informavimo etikos komisija, išnagrinėjusi Gintauto Palucko skundą dėl Austėjos Masiokaitės-Liubinienės publikacijos „Karolis Žukauskas teigia turintis duomenų apie koalicijos patnerių ryšius su Pukeliu-Šviniumi“, (paskelbtą portale Delfi, 2026-06-05), Visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimų nenustatė.
Vis dėlto, nors pažeidimų nenustatyta, Komisija atkreipė dėmesį į neraminančias tendencijas.
Komisijos nuomone, beveik pažodinį kito asmens teksto atpasakojimą sunkoka vadinti autoriniu žurnalistiniu kūriniu. Posėdžio metu ne vienam Komisijos nariui kilo klausimas – kas gi šiuo atveju yra autorius ir kieno yra tikroji atsakomybė už straipsnio teiginius? Nors redakcija (ir autorė) informavo apie K.Žukausko pareiškimą, tačiau nematyti savarankiško žurnalistės darbo, netikrinti faktai, naudotasi vienu šaltiniu.
Komisija primena, kad pagrindiniai žurnalisto misijos principai yra septyni: siekti tiesos ir tikslumo; tarnauti viešajam interesui; išsaugoti nepriklausomumą; kontroliuoti valdžią ir reikalauti atskaitomybės; atskirti faktus nuo nuomonės; gerbti žmogaus teises ir orumą ir pripažinti klaidas bei jas ištaisyti. Nagrinėjamu atveju buvo išpildyti ne visi paminėti principai.
Kadangi tokių straipsnių apskritai žiniasklaidoje daugėja, Komisija rekomenduoja vengti dviprasmiškų situacijų, kai susidaro įspūdis, kad straipsnis turi du autorius ir neaišku, kam tenka atsakomybė už paskelbtus faktus; kai nuomonės neatskiriamos nuo faktų ar net nebandoma išklausyti antrosios pusės. Jeigu informacija imama iš viešų šaltinių ar socialinių tinklų, tokiu atveju turėtų būti labai aiškiai paskelbta, iš kur ji paimta. Atkreiptinas dėmesys, kad žurnalistai neprivalo tikrinti tik valstybinių institucijų informacijos, o visais kitais atvejais ji turi būti tikrinama.
Socialinėse medijose skelbiamų nuomonių, išvadų, samprotavimų perpasakojimas ir nepateikiant jokių kitų šaltinių, netelpa į jokius žurnalistinius žanrus, nes viena pagrindinių žurnalistų pareigų yra ne skelbti vienas ar kitas prielaidas, bet ir tikrinti faktus bei informaciją ir pateikti kuo daugiau skirtingų pusių vertinimų. Dar keisčiau vadinti tokią publikaciją citavimu: kai 90-95 proc. straipsnio sudaro vieno šaltinio citatos, tai pakankamai toli nuo aukštų žurnalistikos standartų. „Citatà (lot. cito – skelbiu, kviečiu liudininku), tiksli teksto ar kalbos ištrauka, pateikta kitame tekste dėstomai minčiai, samprotavimui ar įrodymui patvirtinti. Citatos tekstas išskiriamas kabutėmis ar kitu šriftu, nurodomas šaltinis, praleidimai žymimi daugtaškiais, lenktiniais, rečiau laužtiniais, skliaustais.“
Komisija rekomenduoja tokius kūrinius dėti į Nuomonių skiltį ir kaip autorių nurodyti pirminį ir vienintelį šaltinį. Rekomenduojama formuluotė: „Ši publikacija parengta pagal Vardenio Pavardenio surinktą ir apibendrintą informaciją“.
Jeigu gausiai cituojamas asmuo, „tyrėjas“ priklauso (-ė) kokiai nors organizacijai, partijai ar interesų grupei, tai taip pat turėtų būti paskelbta prie publikacijos.